Skriaudžių istorija

Skriaudžių kaimo vardas Prienų parapijos knygose pirmą kartą paminėtas 1664 metais. 2004 m. Skriaudžiuose buvo švenčiamas 340-ties metų kaimo jubiliejus. Dauguma spėlioja, iš kur kilo Skriaudžių kaimo vardas. Seniausi gyventojai kalba, kad iš upelio pavadinimo Skriaudupė. Jis tekėjo Paviemonio, Smurų kaimais palei Grinių, Džekčiorų, Laukaičio sodybas, pro buvusius šaulių namus, per kelią. Pravinguriavo per Dargynę, Kačergiaus laukus, pasiekė mišką, iš ten į Pilvės upę.
Skriaudžiai – antroji parapija, susidariusi iš buvusios Kauniškės. Pilviškių ir Staradubo kaimų seniūnas Mikalojus Chrapovickis 1759 m. Grigaliūnuose pastatė medinę koplyčią. Ten buvo Skriaudžių parapijos pradžia. Čia atvažiuojantis kunigas retkarčiais laikydavo pamaldas. Metrikai joje pradėti 1768 m. Parapija įkurta 1778 m. Pirmas klebonas kun. Jurgis Ulazavičius. Prie prūsų valdžios, koplyčiai begriūnant, Skriaudžiuose pastatyta medinė bažnyčia, pašventinta Šv. Lauryno kankinio vardu.
Ilgus metus ėjęs Vilkaviškio klebono pareigas Bonaventūras Butkevičius (1794-1871), pats matęs Napoleono armijos žygius, paliko rašytinius atsiminimus, kurie iki karo buvo Prienų archyve. Atsiminimų autorius Prienuose ir palaidotas. Pateikiame ištrauką iš jo užrašų:
„Tą pačią dieną palikęs Vilkaviškį, Napoleonas sustojo Skriaudžiuose, pas vietinį kleboną, kuriuo tada buvo kunigas Ambraziejus Žygevičius. Kunigas jį priėmęs iškilmingai. Napoleonas jo paklausęs, ar jis kalbąs prancūziškai, tas atsakęs lotyniškai. Tada imperatorius taręs: „Tai mes kalbėsimės lotyniškai.“ Buvo kalbama, kad jis labai mylėjęs romėnų literatūrą, savo kišenėje nešiodavęs Sakustijaus Jurgutos karų istoriją ir noriai ją skaitęs.
Įėjęs į kambarį, Napoleonas paprašė, kad jam paruoštų pietus, bet kunigas papasakojo, kaip iš jo kareiviai atėmė javus, maisto produktus, gyvulius ir kita, Napoleonas norėjo žinoti, ar kunigas neturi jam priekaištų. Tas atsakęs, kad neturi, bet tikįs, kad taika grąžins jam gėrybes. Napoleonas
jam paplojo per petį ir tarė:
– Sutinku negodų kunigą.
Apžiūrėjęs kambarį, jis skundėsi alkiu. Kieme imperatorius
pastebėjo vištą ir sušuko:
– Šventenybe, tai višta!
Vienas iš karininkų buvo išsiųstas gaudyti vištos. Karininkas vištą
pagavo ir atnešė kunigui.
– Jei esi toks geras virėjas, koks geras kunigas, padarysi man malonumą ją iškepdamas, – pasakė Napoleonas.

Kadangi nebuvo moterų, kunigas, dviejų karininkų padedamas, įkišo vištą į puodą. Trūko indų, todėl buljonas buvo paduotas kareivių lėkštėse ir vietoj duonos suvalgytas su biskvitais. Napoleonas nemėgo sriubos, bet
beveik pusę vištos surijo. Išgėręs truputį vyno, pusvalandžiui atsigulė ant suolo. Po šio trumpo poilsio imperatorius davė kunigui arklį ir pasiūlė jį lydėti. Kelionė šalia imperatoriaus aukštybės sudomino kunigą ir jis iškeliavo. Visa armija turėjo susijungti prie Nemuno kranto didelėje lygumoje su kalva vidury. Napoleonas į ją įkopė, įsitaisė dvi patrankas, peržvelgė apylinkę ir įsakė pastatyti per upę du tiltus. Napoleono padėtis buvo kvaila. Jis nežinojo, kaip elgtis, nes dar neteko pajusti Rusijos pasipriešinimo. Kitoje Nemuno pusėje iš miško pasirodė keli kazokai, paleido kelis šūvius ir dingo.
Imperatorius, vis kunigo lydimas, persikėlė per Nemuną. Priešingame krante jį sutiko generolas Krasiniskis ir šeštojo bei aštuntojo pulko vadai. Jie pranešė, kad šios grupės užėmė Kauno miestą, esantį už kelių varstų. Šios operacijos metu du šimtai žmonių ir tiek pat arklių prigėrė. Visą dieną kunigas praleido su Napoleonu. Pagaliau vakare jį atleido. Davė jam daug sidabrinių ir pasakė:
– Šventenybe, lik sveikas, prisimink mane prie Dievo altoriaus. 1812 m. gruodžio mėnesį grįždami prancūzų kareiviai padegė medinę Skriaudžių koplyčią. Tačiau netrukus buvo pastatyta laikina. Per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčia ir parapija nenukentėjo. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai sudegino kleboniją su kitais pastatais. Ją su klėtimi, kluonu ir tvartais atstatė klebonas Leonas Seniūnas, dirbęs Skriaudžiuose 1924-1944.
Ilgametis parapijos klebonas Vincentas Čėsna (1971-2006) daug padirbėjo tvarkydamas bažnyčią: uždengtas naujas stogas, perdažyta išorė ir vidus, paauksuoti altoriai, sudėtas naujas parketas, įsigyta liturginių drabužių, vėliavų. Klebonas lagerių ir politinis kalinys, suprantantis tikybos ir Tėvynės laisvės reikšmę – prisidėjo prie tautinio ir patriotinio parapijiečių ugdymo“ (Liorentas, 1991).
2005 m. parapijai paskirtas kunigas klebonas Gintautas Kuliešius. Jis buvo klebonijos remonto iniciatorius. Nuo 2006 m. vasaros parapijai vadovauja klebonas, teologijos mokslų magistras, kunigas Renaldas Janušauskas. Jis baigė remontuoti Skriaudžių kleboniją.

„Skriaudžių parapijos klebonai: Antanas Raulynaitis (1914), Tomas Žilinskas (1921), Juozas Vyšniauskas (1922), Juozaitis, Leonas Seniūnas (1924-1944), kunigai: Jasiukas, V. Kudirka, Juozas Uleckas (1949-1972).
Skriaudžių kapinėse palaidoti šie kunigai: Antanas Raulynaitis (1852-1919), Mykolas Bliūdžius (1836-1909), Leonas Seniūnas (1881-1947), Vincas Kudirka, K. Krušnauskas (1904-1981), M. Juodiška (1843-1897)“ (Liorentas, 1991).